BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Redidablio giria

2012-03-28 parašė marlook

Sekmadienis
Prieš akis man išniro namas, baltas, lyg sniegu dengtas. Šaukiantis kažką kraupaus mano mintyse ir verčiantis mane bėgti bet kur tik kuo
toliau nuo čia.. Į namą įaugę šimtai langų ir tik vienas pačiame viršuje švietė silpna šviesa, kuri sukėlė sumalsumą, to man užteko, kad šis
namas neliktu mano užnugaryje..

Vedamas keistos nuojautos aš net nepajutau, kaip atsidūriau svetainėje. Visa mano esybė šaukte šaukė “dink iš čia”. Už manęs užsitrenkė durys

ir tą pačią akimirką žinojau, kad šis namas, ši pragao skylė, velnio irštva yra mano galas… mano kapas.

Ketvirtadienis
Visa gyvenimą troškau sugauti blogį prieš jam ką nors padarius, bet su laiku supratau, kad tai neimanoma. Blogio buvo, yra ir bus visur ir
visada. Aš galėjau tik pristabdyti procesą ar nuteisti to nusipelniusį.
Stoviu ir žiūrėdamas į išniekintą nepilnametės kūną mastau, kas jei nebūčiau vakar žiūrėjęs televizoriaus, gal būčiau ankščiau nuėjęs miegoti,
tada būčiau ankščiau pabudęs ir atvykęs į darbą laiku, kaip ir visada, kai pabundu kada reikia, tuomet būčiau radęs žinute beveik keturiom
valandomis greičiau, nei dabar ir ji vis dar būtu gyva..
“Detektyve..” - įkyri partnerė pertraukė mano samprotavimus - “privalome grįžti į nuovadą ir parašyti ataiskaitą, tęsti tyrimą”.
“Šiandiena su tavimi nevažiuosiu” - atsakiau - “man reikia aplankyti artimuosius, todėl gryšiu keliom dienom vėliau”.
Aplankyti artimuosius man ir gerai mane pažįstantiems reikškia lankymasis pas mirusiuosius. Kapinės mane, priešingai, nei kitus žmones, traukė.
Vieni mano, jog kapas - tai duobė ir dežė, kuriai nusileidęs pasileisi į nežinomybę, man kapas - tai atipūtimas, palengvėjimas…ramybė.
Važiuoju mišku, kaip jau dariau rodos tūkstančius kartų. Šis miškas mane visada baugino, tik dabar sedėdamas mašinoje su užrakintomis durelėmis
jaučiu jaukumą ir saugumą.
Miškas pirmą kart taip ilgai užsitesė..Negali būti, gal pasukau kur ne ten? Bet juk kelias tiesus! Variklis suprunkštė ir degalai baigėsi. Šiame
miške aš jau septynias valandas. Paprastai bijočiau, ko nors griebtis, bet už mane degalų man niekas nesuras. Pagal seną žemėlapį ir mano keliavimo
laiką netoliese yra mažas miestelis, bet pakankamai didelis, kad turėtu degalinę.
Išsukau iš kelio, bet paėjęs kelis metrus nusprendžiau, kad dėl viso pikto reiktu prigriebti kompasą, kurį laikau šoninėje dureliu kišenėje, bet kai
atsisukau, apstulbau… Nei mašinos, nei kelio.. negi aš taip ilgai ėjau, juk tik kelios sekundės. Ieškojau mašinos kelias valandas, kol
supratau, jog tai beviltiška. Jau vidurnaktis, reikia susirasti užuoveją. Šiek tiek paėjęs nusprendžiau, kad mano prieglobstis bus šis ąžuolas.
Vos atsirėmiau į didingą medį akyse užtemo ir paskendau tarp juodų bangų savo pasamonėje, kurios privertė užmiršti baisius potyrius…

Penktadienis
Pramerkiau akis tikėdamasis spiginančios saulės šviesos, tačiau aplink jos matyti nebuvo. Prieblanda, tarsi medžiai nepraleistu šviesos, kad
klydau man įrodė laikrodis: buvo puse aštuonių vakaro! Pramiegojau čia visą dieną..Vadinasi keliauti man liko apie valandą, kol sutems visiškai.
Miškas naktį - žmogui nevieta. Kad paspartinčiau kelionę pradėjau bėgti, organizmas reikalavo kasdieninės dozės maisto, vandens ir tabako, viskas liko
dingusioje mano mašinoje.
Bemąstant, kaip susirasti, ko trokšta širdis ir protas kažkas trakštelėjo už manęs. Instinktyviai kritau ant žemės ir išsisukau nuo mirtino
išpuolio, pakelus galvą pamačiau juodą keturkoji siluetą, pilną putų burną ir dvi geltonas akis kurios mane ryte ryjo. O tada padariau patį
kvailiausia dalyką kokį galėjau sugalvoti - aš pašokau ir bėgau. Maniau, kad tai gera mintis iki kol pėdos ilgio nasrai sučiupo mane už liemens
ir parbloškė ant žemės. Gyvenime nejutau tokio skausmo ir baimės. Tikriausiai suveikė kažkas, ko niekas nemoko, pradėjau riaumoti, rėkti kiek galėjau garsiau
ir pikčiau. Mano nuostabai, monstro nebebuvo. Nubaidžiau siaubūną. Besidžiaugdamas, kad as vis dar kvepuoju pašokau ant kojų, bet sekundei nepraėjus
vel suklupau. Nuo liemens iki pėdų buvau šlapias..visas kruvinas. Nusiplėšiau marškinius ir užsitvarščiau žaizdas, kad nenukraujuočiau. Vos tik
baigiau išgirdau šnabždesį: “Kodėl tu kovoji? Pasiduok..”
Praradau sąmonę.

Šeštadienis
Prabudau kaip ir praeitą kart, prieblandoje. Skauda, reiškia gyvas. Privalau judėti, net jei nežinau kur esu. Laikas bėgo beprotiškai greit, jau
devynios, dešimt, o vis lapai, rastai ir kamienai, tamsa.. Po vakarykščio nuotykio vis dairiausi per petį, jaučiausi, lyg mane sektu.
Miškas ir, kad ir kas laiko jį savo galioje, nenori, kad keliaučiau dieną. Skausmas vertė mane pristabdyti, tačiau smegenys ragino padidinti
tempą. Nevalgiau kelias dienas, praradau daug kraujo… man reikia vandens.. Mėšlungiškai trypčiodamas suklupau ties pirma pasitaikiusia balute
ir pamurgdžiau galvą. Kol buvau po vandeniu jaučiau ramybę, lyg man nebuvo būtina kvepuoti, nebuvo būtina grįžti miškan.. Žodžiai..žodžiai galvoje:
“miegok…pasiduok…mirk..”. Paskutinysis žodis skambėjęs galvoje tarytum žaibas pabudino iš staiga apėmusio transo ir privertė judėti pirmyn.
Rodos tąkart ėjau, kol galėjau išlaikti atmerktas akis, o kai jas užmerkiau, ėjau kol nebeišlaikė kojos, kai pargriuvau pradėjau savo begalinio svorio kūną
vilkti rankomis. Buvo nemotais nei šaknys, nei spygliai, nei purvas žaizdose.. tiesiog norėjau dingti iš šios vietos. Judėjau, kol užmigau…
Šįkart pavyko nubusti po dviejų valandų poilsio.. Pasijutau tarsi atgimęs. Atsistojau ir pajudėjau. Slinkau pamažu, laikas bėgo žverškai greitai…

Sekmadienis
Prieš akis man išniro namas, jau labiau visas dvaras, baltas, lyg sniegu dengtas. Šaukiantis kažką kraupaus mano mintyse ir verčiantis mane bėgti, bet kur tik kuo
toliau nuo čia.. Į namą įaugę šimtai langų ir tik vienas pačiame viršuje švietė silpna šviesa, kuri sukėlė sumalsumą, to man užteko, kad šis
namas neliktu mano užnugaryje..
Vedamas keistos nuojautos aš net nepajutau, kaip atsidūriau menėje. Visa mano esybė šaukte šaukė “dink iš čia”. Už manęs užsitrenkė durys
ir tą pačią akimirką žinojau, kad šis namas, ši pragaro skylė, velnio irštva - yra mano galas… mano kapas.
Vėl suklupau. Nejaugi viskas ką išgyvenau, viskas… veltui?
Prieš akis išniro tamsus siluetas ir priejęs mane pakėlė taip lengvai tarsi bučiau besvoris, mažylis naujagimis.. Pritraukė mane prie savo galvos (net esant visam šiam
chaosui realybėje ir mano mintyse, nuo nuovargio man merkėsi akys), pamačiau jo odą, sudegusi, vietomis jos nebuvo, o jo kvapas.. vien nuo kvapo kūnas pagaugais ėjo,
tarsi mirtis su žiupsneliu nevilties…ir degėsiai.
Traškėdamas prasivėrė jo vos besilaikantis žandikaulis, žodžių nebuvo, tačiau galvoje pradėjo spengti, bėgti vaizdai, visas gyvenimas, visa mano kova. Neištvėriau. Pradėjau muistytis
ir pabaisa manęs neišlaikė, griebiau pirma po ranka pasitaikiusį aštrų daiktą ir suvariau padarui ten, kur maniau, kad turėtų būti jo širdis. Jis sužviegė, o tada nieko…tik kraupus juokas..
ir tamsa.

Pramerkiau akis, iškart pažinau greitosios pagalbos mašinos vidų ir šalia sėdinčią įkyriąją partnerę. “Jūs užmigote prie vairo ir patekote į avariją.. tačiau dabar viskas gerai, na , žinoma,
išskyrus jūsų mašiną..”.-juokavo ji.
Jaučiausi saugus, tikėdamas, jog tai tebuvo sapnas, kai staiga palietęs savo liemenį pajutau skausmą, labai pažystama skausmą. Nutraukiau anklodę, pilve žiojėjo žaizdos padarytos to
juodo padaro, o rankos buvo suodinos nuo grumtynių su pabaisa. Galva ėmė svaigti, visi prisiminimai grįžo. Iš pasamonės iškilo žodis kurio nebuvau girdėjęs, kurio nepažįstu, kuris mane
baugino…:

“Redidablis”

Rodyk draugams

Redidablio dvaras

2012-03-27 parašė marlook

Tamsus miškas, drėgnas, šaltas oras ir kraupus kampelis viso to atšiauriausiame krašte. Niekas nenumano nei kodėl dvarininkas Redidablis nusprendė čia pastatyti dvarą, nei kur dingo jis ar jo mylimoji. Vienintelis dalykas, kuris primena netoliese esančio miestelio gyventojams apie dvarininką, nepaprastos didybės dvaras stovintis ant skardžio ir stebintis Satanrupo miestelį savo tamsiais, tuščiais langais… Nors dvaras buvo neįprastas statinys ir gąsdino gyventojus, mat ,sakoma, jog vidun įėjusiam, išeiti šansu nebera, nebent pats dvaras to nori( o tai įrodo vidun įėjęs ir pražuvęs ne vienas padauža, bei elgeta). Tačiau net ir šią paslaptingą vietą pagavo laikas. Sienomis pradejo ropoti vijokliai, langų mažėjo nuo vieno kito pasitaikančio padykusio vaikigalio sviesto akmens. O sniego baltumo marmuras tapo pilkas. Niekeno neprižiūrimas, dvaras tapo “namu vaiduokliu”, o legendos apie ten besivaidenančias pražuvusias sielas su laiku augo. Kartą pro miestelį keliavo pasiturintis ponas, galiu teigti, kad jis buvo netgi turtingas ir nepaprastai nustebo, kad dvaras ant skardžio buvo beveik nemokamas! Įsigyjęs dvarą nusprendė ten įsikurti, tačiau, be to, kad pakeitė langus, nieko dvare netvarkė. Nors tarnai turėjo įsikelti tik po dviejų dienų, grafas Sagunigras atsikraustė jau pirmąją. Kai atvyko jau buvo vėlus vakaras, todel jis nė nevakarieniavęs užmigo. Miegojo kietai, kol staiga nepabudo nuo žingsnių menėje. Pamanė, jog koks vaikigalis įsmuko vidun ir nuskubėjo patikrinti, tačiau ten nieko nebuvo.. Nors jis girdėjo žingsnius, jų savininko niekur nesimatė. Kita diena buvo saulėta ir šilta, o grafas jau buvo pamiršęs apie vakarykščius įvykius. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas dvarą, žavėjosi jo prasta būkle. Jį traukė tas senoviškumas ir žinoma faktas, jog grafas nekentė leisti daugiau pinigų negu būtina. Tiesa sakant dėl šio bruožo grafas miestelyje tapo plačiai žinomas. Jis buvo visiškas šykštus savanaudis. Vietoj to, kad atiduotu seną nereikalingą turtą vargšams jis jį sudegindavo ir panašiai. Niekada neaukodavo pinigu. Niekada nieko nepriimdavo į dvarą žinodamas, kad tas asmuo neatneš jam dar daugiau turto. Galiausiai į dvarą atsikraustė ir tarnai. Dvaras vėl buvo pilnas gyvybės. Vienas iš tarnų pranešė blogą naujieną: Keliaujant link dvaro, žirgai kažką pamatę pasibaidė ir karieta apvirto. Žuvo grafo virėjas. Kitą dieną grafas išvyko į miestelį nusamdyti kitą virėją, tačiau nė vienas nenorėjo keltis gyventi pas grafą į dvarą. Beieskodamas pakaitalo grafo akys užkliuvo už regis miestelio dalies kurios nepasieke nei vasaros šiluma, nei saulės šviesa. Pasukus į vėsų miestelio kraštą, jo akys pirma užkliuvo už senos sudegusios smuklės į kurią jis nedelsdamas užėjo. Prie vieno iš stalų sedėjo senis, jo apdarai ir nešvari oda puikiai derėjo su tamsiąją miestelio dalimi. Vos grafas debtelėjo į senį šis storu balsu pranešė, kad sutiksiąs dirbti jam dvare, nes nebeturįs nieko kas jį sulaikytu. Grafas paklausė ką jis turi omenyje ir iš kur jis žino, kad dvare yra darbo. Vietoje atsakymų senis pradėjo pasakoti: “Kažkada seniai ši smuklė buvo miestelio jaukiausias kampelis. Aš dar buvau jaunas ir ji priklausė man. Kasdieną čia užeidavo mano dukra išgerti arbatos. Mudu su žmona buvome patenkinti gyvenimu ir rodės geriau būti negalėjo.. Viena dieną į mūsų duris pasibeldė vienas iš miestelio senbuvių atžalų ir priėjęs prie mūsų dukros, mūsų akyse, paprašė jos rankos. Ji buvo tokia laiminga kaip ir mes… Tada į miestelį įsikėlė tas prakeiktas dvarininkas ir pastatė tą pragaro šventyklą. Dienų dienas jis šmi- rinėjo aplink mano dukra vis kamantinėdamas ją, trokšdamas jos dėmesio tačiau ji buvo visiškai abejinga jam.. Kol vieną dieną kol dirbau smuklėje pamačiau juos du besibučiuojančius. Nesupratau kas su ja dėjosi, aš tik norėjau, kad ji būtu laiminga. Ji ištekėjo už jo ir apsigyveno…ten. Dešimt metų viskas buvo gerai, kai staiga pasklido žinios, jog dvarininkas atleido visus tarnus. Nuėję patikrinti, neradome jokiu ženklų, kad dvare kažkas gyvena. Tik kraupų piešinį giliausiame rusyje. Kiekvieną dieną mano žmona ten ėjo ir tikrino ar niekas negryžo ir kiekvieną dieną ji ten užtrukdavo vis ilgiau, kol galiausiai negryžo namo. Nubėgęs į dvarą rūsyje radau jos kūną. Jis buvo baltas ir šaltas it sniegas, o piešinys ant sienos buvo pasikeitęs. Mes laikome dvarininką su savo dvaru prakeiktais ne be reikalo. Ši miesto dalis, buvo jo dažniausia lankytina vieta. Pažiūrėkite kas iš jos beliko.. Pažiūrėkite kas liko iš nepakartojamu Redidablio rūmų ir pasakykite, kad tamsa čia neprikišusi rankų!” Grafas jį nužvelgė ir paklausė: “Kiek skirtingu patiekalų mokate?”. Senis atsiduso: “23″.- ištarė. Galite dirbti pas mane su sąlyga, kad užimsite tik virtuvę ir šalia virtuvęs esančias virėjo patalpas. Į kitas dvaro patalpas turite teise eiti tik su mano leidimu arba jei reikia patiekti maistą man ar mano svečiams ir , svarbiausia, tą patį patiekalą galiu valgyti nė ankščiau kaip savaitė po paskutinio jo patiekimo… Dienos slinko ir dvare viskas buvo normalu, galiausiai baigėsi vasara ir prasidėjo ruduo… Ore tvyrojo paslaptingumo debesis kūrį skleidė dvaras, mat, pagal senio vapaliojimus, dvarininkas su jo “dukra” dingo šaltuoju metu laiku. Pirmąjį rudens vakarą grafas aptiko mažą kambarėlį už sienos savo miegamajame. Kambarėlis buvo pusmenulio formos ir į jį vos galėjo įtilpti asmuo, tačiau ant sienos kitos pusės buvo itaisytas didžiulis veidrodis, tarsi kambarėlis buvo sukurtas jam paslėpti. Tai grafą nustebino. Tą pačią naktį kaip ir seniau grafą kažkas pažadino iš gilaus miego. Jis girdėjo švelnia melodiją kuri sklido iš už sienos, kur slėpėsi senovinis veidrodis. Užvaldytas pagundos jis atvėrė sieną ir iš išgaščio sustingo. Veidrodis atspindėjo visą kambarį, grafą ir išblyškusią merginą su kilpa užnerta ant kaklo. Grafas Sagunigras staigiai atsisuko ton pusėn kur veidrodyje stovėjo mergina, tačiau kambaryje nieko nebuvo. Jis vėl atsisuko į veidrodį ir net suklupo, kai pamatė jog mergina stovėjo prie pat grafo tarytum atsirėmusi į veidrodį iš kitos pusės. Jos rankos buvo kruvinos, o už jos ant sienos buvo krauju išteptas simbolis “X” Grafas dar kart pažiūrėjo į sieną už savęs, šįkart veidrodis nemelavo, jo kambaryje ant sienos krauju buvo išteptas tas patys simbolis.. Ryte grafas prabudo manydamas, jog tai buvo tik blogas sapnas ir pakvietė samdytą kambarinę, kad atneštu šios dienos švarius rūbus. Po trečio kvietimo, nesulaukęs atsakymo, jis užsimetė ant pečių chalatą ir nuskubėjo prie tarnaitės kambario pasiruošęs atleisti ją vietoje nesulaukęs padoraus pasiaiskinimo. Pravėręs jos duris nustero…: Kambarinė buvo nuoga, Prikalta prie sienos vinimis, jai buvo išluptos akys, o plaktukas vis dar gulėjo ant grindų. Jai ant krutinės išraižyti simboliai “I/X”.. Grafas prarado samonę. Kai jis galiausiai prabudo, gulėjo senio virėjo glėbyje, tame pačiame kambaryje. Nei kambarinės, nei plaktuko, nei kraujo nebuvo nė pedsako. Senis atrodė baisiai susirūpinęs, išsigandęs. Kai jis įtikino senį, jog jam tikrai viskas gerai ir pasiuntė jį ieškoti kambarinės priėjo arčiau prie sienos ir kruptelėjo, kai rado joje mažas skylutes, kurias paliko vinys.. Tą dieną kilo baisi audra. Visi gyvi padarai susislėpė savo gūžtose ir baisėjosi viską draskančio vėjo jėga. Visą dieną grafas niurzgėdamas, jog negali įsigyti žirgų praleido dvare. Galiausiai atėjo vakaras. Virėjas iš grafo gavo pageidavimą vakarienei. Tačiau senis pareiškė, jog tam patiekalui reikia itin retų prieskonių kurių dvaro virtuvėje nėra. Grafas nusiuntė jaunąjį virėjo padejėją į rūsį. Vos padejėjas iškėlė koją iš namų dangų perskrodė žaibas. Milžiniškas langas nuo sukeltu griaustinio bangų subyrėjo, o šukės kurios rodos buvo dydžio sulyg žmogumi sumaitojo padejėją tarsi mėsmalė.. Viskas kas liko buvo neatpažystamai sutrintas mėsos gabalas ir kraujo klanas, kuris nušvietus dangų dar vienam žaibui, parodė simbolius “II/X”. Kai grafas persigandęs pradėjo žviegti per visą dvarą už maždaug 5 minučių į valgomąjį įbėgo tas pats senis virėjas. Šlapias, persigandęs paklausė grafo kas nutiko, kai šis tik susirietęs kampe parodė link lango. Tačiau pažiūrėjęs senis tik ištarė” “Ką turėčiau pamatyti?” Pribėgęs grafas įsitikino, jog ištiesų apačioje nieko nebuvo. Kai senis nuėjo savo keliais grafas dar kartą dirstelėjo pro langą ir trečią kart nušviestame žaibo kieme pamatė lango dūženas ir kruvinuosius simbolius.. Dvare vykstančių dalykų grafas ir tikriausiai niekas kitas, negalėjo paaiškinti. Nei kambarinė nei padejėjo niekas daugiau nematė.. Savaitė po padejėjo mirties buvo baisiausia grafo Sagunigro gyvenime. Mirtys sekė viena po kitos.. Sodininkas buvo rastas negyvas. Mirtis nuo vabzdžio įgėlimo, kuriam jis pasirodo buvo alergiškas. Arklininkas mirė nuo astmos priepuolio, kai vieną ryta atėjęs į arklides rado visus grafo arklius išskrostus. Vyno rūsio prižiūrėtojas buvo rastas paskendęs savo sriuboje, kai prarado samonę ją bevalgant.. Ir vis tas pats senis atbega patikrinti ar grafui viskas gerai, o grafui patvirtinti ką jis matė neįmanoma.. Kievienas lavonas dingo be pėdsako. Ir vis tie simboliai..: “III/X” “IV/X” “V/X”. Grafas atleido likusius tarnus ir liepė iki vakaro išsikelti iš dvaro dėl jų pačių saugumo, išvykti atsisakė tik senis.. Tarnaitę grafas rado ta pačią dieną persipjovusią venas vonioje savo kambaryje. Savo siūvėją grafas rado iškart po tarnaitės. Negyvą. Visos adatos, jų buvo tūkstančiai, buvo susmaigstytos į jį kaip į pagalvėlę. Kai bandė pabėgti iš dvaro nuo viršutinio aukšto tiesiai į menę, prieš pat grafo akis, nušoko ir užsimušė jo durininkas. “VI/X”…”VII/X”…”VIII/X”… Vis tie skaičiai… Vis tas senis… Vis tas persigandęs jo veidas… Jie liko vienu du dvare, kai grafui šovė mintis: “Jis nekentė dvarininko, Jis nekentė dvaro.. Tikriausiai Jis nori jį sunaikinti, tačiau kol čia kas nors gyvena tai neįmanoma.. Aš sekantis, Aš paskutinis!!!” Manydamas, kad ginasi grafas Sagunigras taip trenkė seniui, kol jis gamino jam vakarienę, kad šis prarado sąmonę ir nutempęs į aukštesnį aukštą pririšo prie kedės. Vos tik senis prabudo grafas pradėjo klausinėti: G(grafas): “Ar tu nužudei mano tarnus?” S(senis): “Pone, nežinau apie ką šnekate!” G: “Kodėl po kiekvienos žmogžudystės Tu visada prisistatai pirmas??! Kodėl mirus kambarinei prabudęs Tave pamačiau pirma??! Kodėl po padejėjo žūties ne tik pamačiau Tave pirma, bet Tu buvai šlapias lyg katik buvai lauke??! Ir kodėl kai Tave pamatau, Tu visada persigandęs, lyg pats regėjęs kas nutiko??!” S: “Pone, šlapias buvau, nes sumaišiau rūsius, kai parodžiau jaunajam padejėjui kaip ten nueiti ir išbėgau į lauką jį pasivyti, tačiau gryžau paimti skėtį ir išgirdau jūsų riksmą, o persigandęs būnu, nes jūs man uždraudėte lankytis dvaro patalpose ir šią taisyklę laužiau kaskart, kai mane pamatydavote.” G: “Neatsakei kodėl visada prisistatai pirmas?” S: “Pone…” G: “KODĖL???” S: “Pone, dvare tikrai vaidenasi, savo akimis regėjau. Tai užklydusių čia žmonių, mano dukters, mano žmonos ir Dvarininko Redidablio pražuvusios sielos nužudė jūsų tarnus.. Aš pamaniau, kad kai rėkiate, jie jums pasirodė ir atskubėjau, nes… nes noriėjau išvysti savo šeimą..” G: “Jūs išprotėjęs.. kviečiu konstebli” Išėjęs į menę išgirdo kažką sunkiai dungstelint ten kur sedėjo senis. Galvodamas, jog senis bando bėgti, užbego laiptais viršun ir rado tik nuvirtusia kruviną kėdę ir rodos nagais išgraviruotus grindyse simbolius: “IX/X”.. Nuo laiptų atsklido kažkoks garsas, ten pažvelgęs pamatė šešėlį.. Pradėjęs jį vytis ir šaukdamas “NEPABĖGSI, VISTIEK KUR BEGTI NĖRA!” nusivyjo siliuetą, kurį manė esant seniu, į palėpę. Pravėręs duris pamatė, kad palėpė buvo tuščia tik kampe uždengtas šešėlio stovėjo siliuetas. Grafas užriko “Pasirodyk!”.. Iš šešėlio prie pat Sagunigro išniro smarkiai apdegęs vyras ir tą akimirką lyg visas dvaras iš visų kampelių užžviegė “DINK!”. Grafas suklupo ir senos, neremontuotos medinės palėpės grindis įlūzo. Grafas nusileido tiesiai ant senovinių šarvų kurie buvo aukštu žemiau. Smarkiai sužeistas pradėjo šliaužti pro dvaro užiančias sienas palikdamas kraujo taką. Jam pradėjo matytis visi tarnai, visi pražuveliai name siekiantys link jo. O iš viršaus į jį žvelgė smarkiai apdegusi žmogysta ir grafas galėtu prisiekti, jei ji būtu turėjusi lūpas ji dabar piktdžiugiškai šypsotusi. Grafas gyliai įkvepė ir užriko tarsi norėdamas, kad dvaro sienos sugertu jo paskutini atokvepį, kad visas miestelis žinotu…: “REDIDABLIS ČIA!…” Ir tada nieko. Viskas užtemo.. nutilo… Tarsi nieko nebūtu buve.. Apie viską liūdyjo simbolis likes kur pries minutėlę gulėjo grafas:

“X”

PABAIGA

Rodyk draugams